Mindaugo dienoraštis

Tai mano pirmasis blog’as. Nors kompiuterį moku įsijungti jau seniai, tačiau naudotis jo neginčyjamais privalumais tik pratinuosi. Tiesiog iki šiol bijojau padaryti, ką nors blog’o.

Kad pirmam kartui nepasirodytų per mažai, įkelsiu savo “pakosėjimus”, kuriuos parašiau prieš penkerius metus (tik pamanyk, kaip seniai!). Tai esė apie radiją. Šiandien gal mastyčiau kitaip... O gal ir taip pat?... Neatsimenu... Skaitykime kartu...


Radijo aidas

Radijo aidas – radijo signalo pakartotinio priėmimo reiškinys priėmimo taške pastebimas, priimant trumpąsias bangas; radijo aidas gali būti pasekmė to, kad radijo bangos apibėga aplink Žemės rutulį priešingomis kryptimis, ir radijo imtuvas jas sugauna ne tuo pačiu metu; radijo aidas sukelia transliavimo iškraipymų
(Iš „Tarptautinių žodžių žodyno“ 1969 m.)
Radijui viskas buvo gerai tol, kol jo bangos buvo trumposios. Kaip šiandien atsimenu tėvų namuose stovėjusį radijo imtuvą VEF, jo bangų skalė siekė apie 80 radijo vienetų. Tačiau laikui bėgant viskas pasikeitė. Spartūs mechanizacijos tempai iš kasdienio vartojimo išstūmė žmogaus jėga varomus prietaisus arba juos neatpažįstamai pakeitė: spiralę kiaušiniams plakti išstūmė elektrinis maišytuvas (mikseris, mišalka, - aut.), lempinis nespalvotas televizorius numetė ne tik 90 procentų svorio, lempas, bet ir neregėtai praplėtė savo nesibaigiančio rodymo laiką (vaikystėje televizorių „Rekord“ tėvai leisdavo be poilsio žiūrėti tik iki 6 valandų, anot jų, nuvargęs televizorius nuo karščio gali sprogti). Ir vis dėlto iš visų išnykusių prietaisų labiausiai gaila automobilio užvedimo rankenos: ar sugebės kas taip suderinti mechaniką su sportu?
Dar šumerų (ar tikrai jų?) išrastu ratu, ratuku neseniai galėjome valdyti radijo bangų rodyklėlę. Kaip smagu būdavo stebėti nuo skaičiaus prie skaičiaus bėgiojantį, o kartais lėtai besivelkantį raudoną brūkšnelį. Už permatomo stikliuko esanti siaura ir ilgoka erdvė atrodė tokia saugi ir jauki, kad net norėjosi ten apsigyventi.
Dabar žiūrėdamas į radiją matau tik skystųjų kristalų ekranėlį, kuris kažką rodo tik radijui veikiant. Toks jausmas, kad radijas po truputį „televizorėja“, pirmasis simptomas - ekraniukas. Šiuolaikinis žmogus nebepasitenkina tik balsu, jam reikia vaizdo. Beveik viskas, kas aplink mus - skirta akims, juk nespoksosi į paprastą radiją kaip koks kvailys, tam ir ekraniukas.
Radijo bangos, skalaujančios mūsų ausis, šiandien nepadoriai aukštos, t. y. ilgos: nuo 80 iki 108 radijo vienetų, ir tai tik oficialiai. Gali būti, jog jos dar ilgesnės, ir kas blogiausia, kad to niekaip nepatikrinsi. Radijiniai skystųjų kristalų ekraniukai nerodo nei bangų pradžios, nei pabaigos, o tai pavojinga klausytojui, nes per toli nuklydusi banga gali virsti radijo aidu. Vadinasi, mūsų ausis pasiekia visai nebe toks, gal net ir visai nebe tas garsas. Nujausdamos bangų iškraipymo galimybę, dabartinės radijo stotys veik nustojo kalbėjusios ir groja tik muziką, mat muzika mažiausiai veikia adresanto ir adresato santykį. O štai kalbos greit gali išvesti klausytoją iš kantrybės, ir šis negailestingai perjungs kitą, mažiau šnekantį kanalą. Radijui kiekvieno reklamos klausytojo pasitraukimas - didelė netektis, nes tai tiesiogiai veikia reitingų skalės kryptį. Todėl daugumai komercinių radijo stočių šnekėtojų buvo apkarpyti liežuviai.
Apie pačią kalbą. Retai per kokią radijo stotį beišgirsime neformalių frazių, sarkazmo, didesnių ar mažesnių nusišnekėjimų. Tylu ir sterilu kaip operacinėje. Šiuo atveju operuojamasis - tai klausytojas, o chirurgas - tai laidų vedėjas, kuris stengiasi taip išoperuoti paciento ausis, kad neliktų nė menkiausio randelio ir, gink die, jokio pašalinio poveikio smegenims. Pabudęs po narkozės, pacientas tikrai nieko negalės pasakyti apie operaciją, baigęs klausyti radijo, žmogus nieko negalės pasakyti apie tai, ką girdėjo.
Radijo diskursas į atmintį pateks tik tada, kai laidų vedėjas ištars medalio vertą nesąmonę arba pasigirs tyla. Su viena ar penkta nesąmone radijas gali susitaikyti, tačiau tyla žudo negyvai. Visą dieną radijo ritmu gyvenęs klausytojas, išgirdęs tylą, staiga pats sustoja ir nejaukiai pasijaučia, netgi susimąsto, o mąstyti dirbant taip šlykštu, dar labiau imi nekęsti darbo. Blogai, kai pameti ritmą. Labai blogai. Radijo bangos puikiai užmuša darbo bacilas.
Aš niekada nesiklausau radijo. Tiksliau pasakius, klausausi, bet ne iš tos pusės. Dirbu ten. Ir tikrai žinau, kad esu ne vieną sykį atkreipęs klausytojų dėmesį į save (ko kartais ir pripažintiems didžėjams nėra pavykę padaryti). Be abejo, kalbu apie nesąmones ir tylą. Kas yra nesąmonė, turbūt daugelis žino. Nežinantiesiems sakau - nesąmonė yra tada, kai laidų vedėjas viešai per radiją teigia: „Šios dienos žaidimo laimėtoją išrinks burtų keliu besisukantis ratas“ arba „Nežinau, kaip yra visoje Lietuvoje, bet Vilniuje - oras lietingas“.
Kas ta tyla? Nežinantiesiems sakau - tyla yra tada, kai laidų vedėjas dėl žioplumo ar nuovargio trumpam palieka savo darbo vietą ir eina į šalimais esančią parduotuvę pirkti salotų bei bandelių. Po kurio laiko einantįjį pasiekia žinia, jog eteryje - visiška tyla. Einantysis virsta skuodžiančiuoju, ir po kelių akimirkų adresanto bei adresato santykio pusiausvyra atkuriama. Po šio akibrokšto (ausibrokšto) mane ėmė lankyti profesiniai sapnai. Dažniausias motyvas - besibaigianti daina ir aš - skuodžiantis tą dainą pakeisti kita. Tačiau prasibrauti prie anapus tylančio grotuvo ne taip lengva, kliudo iš buitinių, šeimyninių reminiscencijų plaukiančios figūros, kurios įkyriai painiojasi po kojomis ar bando užkalbinti. „Dinkit visi iš akių, matot, kad skubu“, - norėčiau sušukti, bet miegu ne aš vienas, miega ir mano kalbos padargai. Gal ir gerai, tegu miega. Antraip žmonės ir šnekėtų visokias nesąmones sugulę.
Dar kartą kartoju - radijas bijo tylos. Bijo tylaus grojimo, kalbėjimo pašnibždomis. Ar žinote, jog radijuje rekomenduojama nukirpti dainų pradžias ir pabaigas (intro, outro), kad klausytoją pasiektų tik labiausiai išvystyta kūrinio dalis (nuo teksto pradžios iki pabaigos). O kartais taip pasiilgsti tylos tarp savo, tarp dainų žodžių, lengvo sustojimo, atsikvėpimo, pakrizenimo... Kaip kad būna besišnekučiuojant su žmonėmis.
Vienas mano kolega sykį apsidžiaugė: „Girdėjau, vienas diktorius per nacionalinį radiją šiandien taip gražiai atsikrenkštė, kaip tikras žmogus“. Pagalvojau: ar mano kalbos sukels kada nors tokią nuostabą kaip tas kostelėjimas? Kažin? Nes kalba mūsų radijuose skirta ne bendrauti, o eterio tylai užlopyti.
Gal viskas ir būtų gerai, jei ne tos ilgosios radijo bangos - pro vieną ausį įlėkė, pro kitą išlėkė, o jei dar su aidu. Gerai, kad senų žmonių - seni ir radijo imtuvėliai, vis mūsų, jaunų kvailų, negirdi...